Neturto poetas Tai yra šiuolaikinio žmogaus permąstytas etnografinis paveldas. Reikia išreikšti tą idėją, kuria gyveni.

Lapkričio 7 d. Senosios gegužinės ūkyje atidaroma dailininkės Albinos Žiupsnytės paroda. Menininkės kūrybą pristatys menotyrininkė Jovita Glemžaitė-Jociuvienė. Vakaro programoje dalyvaus aktorė Doloresa Kazragytė.

Albina Žiupsnytė: „Menas žmogaus sieloje ieško Dievo pradmenų“

Dailininkės Albinos Žiupsnytės g. Menininkė dirba tapybos, grafikos technikomis, piešia ant šilko, medžio, keramikos. Menininkės paveiksluose — daug angelų, gamtos motyvų, simbolių.

Padidinti vyru nario ilgi Taigi jei šie abejotini metodai jums neatrodo viliojantys, teks džiaugtis tuo, ką suteikė motina gamta. Dėl tokių tablečių mūsų penis neatrodys puikus, todėl turėtume tai žinoti. Toks metodas specialistai paprastai rekomenduoja vyrams su neproporcingai maža galvute narys. Prieš po Kaip padidinti varpą - geriausi varpos pailginimo būdai Varpos padidėjimas nebėra tabu tema, todėl vyrai nesigėdija kalbėti apie varpos padidinimo būdus. Kuris metodas yra efektyviausias ir kurios varpos didinimo tabletės iš tikrųjų veikia?

Mažos giraitės slapyvardžiu ji leidžia pasakų knygas, kurias pati ir iliustruoja. Su dailininke kalbamės apie tai, kas yra būtina menininko asmenybei, apie jos augimą, apie saugantį tautos sielos pradmenis meną. Bei apie Kūrėjo atvaizdą, atsiskleidžiantį kūrinyje… Kokie svarbiausi Jūsų, kaip menininkės, kelio pradžios momentai?

Norėčiau kalbėti apie savo mokytojus, kurie pasakydavo labai daug apie dvasingumo pradmenis.

Jie sėjo tas sėklas nebūdami etikos mokytojai. Pats meno dėstymo procesas neišvengiamai susijęs su žmogaus dvasia, ir mokytojai mus mokė dvasingumo. Atskirti spalvas, pustonius, tonus — viso to galima išmokti, bet, norint tapti menininku, reikia turėti ir tai, ką nori pasakyti pasauliui, kokią idėją nori perteikti, kuo pats nori tapti.

Turi kažkuo tapti. Turi žinoti, kur tavo tiesa ir kokią tiesą nori perteikti žmonėms, mąstyti, ko trūksta pasauliui. Mokytojai mums davė tas atramas. Tuo metu neatsimeni nieko, tiesiog pieši, tau pasako ką nors apie kompoziciją, kitas detales. Tačiau po daugelio metų prisimeni pastabą, skirtą vienam datas apie varpą kitam darbeliui, ir supranti, kad iš tiesų ji buvo apie gyvenimą. Kaip menui kalbėti apie tiesą nepamokslaujant?

Kas daro meno kūrinį dvasingą? Manau, kad idėja. Šiuolaikinis menas yra visiškai nukrypęs nuo bet kurios idėjos, vertos žmogaus.

Šiuolaikinis menas kalba apie kažkokius dalykus, kuriuos net sunkiai įvardyčiau.

Seni vyrai turintys didelių penių. Sekite mus:

Kartais jie visai neblogi, negali sakyti, kad nieko neliečia, bet tai tokios idėjos, kurios labai sunkiai pasiekia žmogaus širdį, o menas, kuris tiesiogiai paliečia žmogaus širdį, yra netoleruojamas ir neremiamas. Dievo kiemas Gal bandoma žiūrėti, ko reikia dabartinei auditorijai? Nereikia auditorijai šito. Nuvažiavusi į Vilnių bičiuliams sakau, kad norėčiau aplankyti ŠMC, jie visi mojuoja rankomis ir šaukia — tik nevažiuok ten, tu ten nieko nerasi.

Tai sako dailininkai.

Parodyti dideles varpos, Jums gali patikti

To nesako paprasti žmonės, jiems dar labiau nereikia, aš kalbu apie menininkus. Net jiems šito nereikia… Tačiau sakoma, kad negrįšime prie viduramžių, negrįšime prie XIX a. Ir taip, ir ne. Jei menininkui reikėtų nupiešti XIX a.

Trumpas apyvarpės frenulumas

Bet ar jam pavyktų perteikti tokį pat jausmą, tokį pat išgyvenimą kaip to laiko? Nepavyktų, jis neįdėtų to, jis jau yra kitas žmogus.

Bet mes galime pasilikti priemones — realizmą, tam tikrą grožio etaloną. Galime tokiu būdu grįžti prie to, truputį suteikdami kažko kito, permąstydami anų laikų meną šiuolaikinio žmogaus aplinkybių ir galimybių kontekste. Ne tiek svarbu, kokio amžiaus stiliumi kalbės menininkas, nes amžinosios vertybės visada išlieka tos pačios. Angelas ir sniegas Nesuteikiant neįmanoma?

Galbūt šiuolaikiniam žmogui bus nesuprantama. Tokio lygmens, kaip dirbo meistrai viduramžiais, mūsų meistrai nepasieks. Net dažų tokių nėra. Ir drobė taip neparuošiama.

Tie darbai būdavo ilgai ir kantriai tapomi. Mūsų dailininkai dabar neturi laiko ir kantrybės. Juk būdavo piešiami kokie penki darbai iš karto. Dailininkas pirmiausia ruošdavo kartonus, daugelį mėnesių trukdavo, kol sukurdavo kompoziciją su gyvais žmonėmis. Toliau jis nupiešdavo eskizą. Kiekvieną rytą atėjęs jis labai plonu sluoksniu aliejiniais dažais užtepdavo vieną paveikslo sluoksnį. Tą dieną jis daugiau nieko nebedarydavo, laukdavo, kol išdžius.

Ką daryti kai varpa neverta

Diena po dienos viską tepdavo sluoksnį po sluoksnio. Kuris dailininkas dabar turi tiek sveikatos, jėgų, noro šitiek atiduoti kūriniui? Nesunku pastebėti, kad labai mažėja žmonių kantrybė — tiek perskaityti knygą, tiek ko nors nuosekliai mokytis, taip pat ir mene tai matoma, norima greito efekto.

Kas tai lemia? Nežinau, gal mūsų destruktyvumas. Nenorėčiau visko sieti vien su naujųjų technologijų atsiradimu, bet žmogus atprato būti su gamta, natūraliai su žmonėmis, o noras greitai gauti paruoštų produktų, sakykim, per internetą, yra totalus. Dėl to labai daug mokytojų skundžiasi savo mokiniais, kurie daug ką pradeda, bet neturi kantrybės baigti. Pavyzdžiui, tradicinis piešimas, kur tu labai ilgai dirbi prie vieno objekto, ieško didelės varpos sudėtingas.

Jie pradeda ir meta. Tada ieško kažkokių sričių, kur bus viršininkai ir įsakys žmonėms arba mašinoms atlikti ieško didelės varpos ar kitą darbą. Norima greitomis priemonėmis pasiekti rezultatą. Mes ieško didelės varpos šiuolaikinį meną, kuriame dažnai tam tikros kelios užuominos turi atstoti ilgą, kruopštų darbą.

Surasti kelias užuominas, jas pateikti kaip idėją nereikia didelių pastangų. Nors yra ir šiuolaikinio meno, kuris kuriamas nepaprastai ilgai.

Tam darbui reikia kantrybės. Tačiau, netapus asmenybe, menininku netampama. Matyti, kad jis neturi idėjos, iš jo kūrinių neplaukia dvasingumas.

Didelio našumo komandų kūrimo paslaptys – E 21 #AskTheCEO

Už jokios technikos neįmanoma pasislėpti. Be abejo, dalis visuomenės patikės, bet tai nebus tikra. Prie šulinio Galbūt toks žmogus jaučia tokią didelę vidinę tuštumą ir nori kažkuo ją užpildyti.

Kaip ikisti taisyklingai peni i maksti

Visaip bando, jam neišeina, net ir į meninės kūrybos bandymus perkelia savo kasdienio gyvenimo modelį? Turbūt, kad taip. Tiesiog jo dvasingumo trūkumas persikelia visur. Ir tuomet sunku ką nors pakeisti. Ar įmanomas lūžis?

Aš manau, kad įmanomas.

Ir jis įvyksta žmoguje, jei Dievas pasigaili ir siunčia išbandymų, leidžia susidurti su gyvenimu akis į akį. Ne su paviršutinišku grožiu, ne su tuo, kad užtenka turėti gerus namus, gerą profesiją, skaniai pavalgyti, neturėti bėdų. Kita vertus, jeigu Dievo kažkas duota, tai taip veršis iš tavęs, nesvarbu, ar valgysi duonos kriaukšlę, ar kepsnį, nesvarbu, kur gyvensi, ką darysi.

Nebūtina gyventi pusbadžiu, kad būtum menininkas. Gali gyventi pusbadžiu ir nebūti menininkas. Jei subręsta didelis poreikis ką nors labai svarbaus pasakyti žmonėms, tai anksčiau ar vėliau pabunda ir jį išveda.

Ilgesnės varpos vyrai siekia bet kokia kaina

Ar įmanoma meną sukurti be kančios patirties? Manau, kad įmanoma. Tik prieš klausimą, ar egzistuoja menas be kančios, reikia susimąstyti, ar įmanomas gyvenimas be kančios. Tokio gyvenimo turbūt niekur nerasime. Mąstau apie įvairius menininkus — jie visi susidūrė su tam tikromis kolizijomis, nėra taip, kad kas nors pragyventų visiškai ieško didelės varpos, viskas būtų nuostabu… Taip tiesiog nėra.

Padidejes nariu dydzio pratimai

O vertingesnis ar ne vertingesnis vienas ar kitas menas — šito negalime pasakyti. Kas lemia meno vertę? Galbūt idėjos įtaigumas, kaip ji perteikiama. Taip pat žiūrovo pasirengimas atsiverti menui. Menas neįmanomas be jį suprantančiojo. Bet ar gali menas pertekti vien idėją? Kur yra idėjos ir ideologijos riba? Sausa idėja nebus įtaigi. Ją reikia pateikti taip, kad ji būtų priimtina žmonėms. Reikia išreikšti tą idėją, kuria gyveni.

Tai, kas tau labai rūpi, ką jauti, kuo nori pasidalinti. Ieško didelės varpos gali būti tam tikros nuojautos, ilgesys.